Įvedus žodžius celiulitas ir mankšta, celiulitas ir sportas, celiulitas ir treniravimasis, celiulitas ir mityba (angliškai) į pubmed ar netgi google schlolar- yra nedaug dėmesio vertų straipsnių. Įvedus celiulitas ir kremas, lazeris ir kitų procedūrų pavadinimus, rezultatų atsiranda gerokai daugiau. Kadangi celiulitas dažniausiai yra laikomas kosmetiniu „defektu“, medicinos mokslas ne itin suinteresuotas jo išsamiu tyrinėjimu. Kosmetikos ir fizinių procedūrų gamintojai nėra labai suinteresuoti giliais mechanizmais (arba bent jų publikavimu), nes jei jie parodys, kad celiulitas yra visiškai normalu arba, kad jokios fizinės/kosmetinės intervencijos to pakitimo negali paveikti, kris jų pardavimai. Tad, nepaisant daugybės dešimtmečių, praėjusių nuo pirmo mokslinio straipsnio apie celiulitą, studijų apie jo susidarymą ir genetiką nėra daug.
Daug mokslininkų, teigia, kad celiulitas yra fiziologinė moterų norma bei kad jo daugiau ar mažiau turi apie 80-90 procentų moterų. Beveik visi mano skaityti moksliniai apžvalginiai straipsniai (jie surenka mažesnius straipsnius ir tyrimus bei juos apibendrina), teigia, kad nėra patikimo ir tikrai veiksmingo metodo celiulito mažinimui. Šiame straipsnyje apžvelgsiu dėl ko atsiranda celiulitas, kokios jo funkcijos, kokie rizikos veiksniai jam ir ar sportas, mityba ir įvairios procedūros ar papildai gali jį sumažinti.
Kas yra celiulitas?
Celiulitas- tai paviršinis vietinis odos pakitimas, kuris dažniausiai pasireiškia ant užpakalinės šlaunų pusės, sėdmenų ir pilvo. Jis apibūdinamas kaip apelsino žievelė, varškė, gumbeliai. Daugiausia celiulitas pasireiškia moterims. Vyrams jis atsiranda esant estrogeno pertekliui. Dėl to jis kartais vadinamas antriniu lytiniu požymiu. Tačiau visuomenei medijos jį pateikia kaip tik tas kelias nelaimėles kankinančią ligą, kurią būtina gydyti.
Kas dedasi po oda?
Almeida et al. bei kiti autoriai išskiria keletą celiulito susidarymo mechanizmų ir priežasčių. Aš suskirsčiau juos nuo struktūrinio lygmens (tai yra dėl ko yra toks būdingas celiulito vaizdas) iki molekulinio lygmens (kaip genai ir hormonai paveikia celiulito susidarymą)
- Poodinio jungiamojo audinio architektūra
Kalbant apie celiulitą mums svarbūs keli terminai: oda, poodis, poodinis riebalinis sluoksnis, skaidulinės pertvaros ir raumuo. Oda- tai mūsų matomas paviršinis organas, tarp jos ir mūsų raumenų yra poodinis sluoksnis, kuriame yra mūsų poodinis riebalinis audinys, skaidulinės pertvaros- tai jungiamojo audinio pertvaros, paviršinę fasciją su oda ir dalinančios riebalinį audinį į talpyklas.
Viena iš celiulito matomumo priežasčių yra tai, jog pas moteris skaidulinės poodinių riebalų talpyklų pertvaros yra išsidėsčiusios statmenai odai, tad suformuoja tarsi riebalų statines, kurių viršus atsuktas į odos pusę. Pas moteris, ypač turinčias celiulito, ši „statinė“ neturi kokybiško jungiamo audinio dangčio (Pierard). Dėl šios priežasties, poodiniai riebalai gali gana lengvai išsispausti į odos pusę ir pasireikšti gumbeliais, bangelėmis. Tuo tarpu pas vyrus šios pertvaros yra išsidėsčiusios kryžiuodamosi įstrižai ir dėl šios priežasties (bei dėl to, kad vyrai turi mažesnį poodinį riebalinį sluoksnį) jie celiulito dažniausiai neturi. Manoma, kad skaidulų išsidėstymą lemia lytinių hormonų įtaka ląstelėms, gaminančioms kolageną (iš kurio susidaro pertvaros). Tiesa, tai supaprastintas modelis, nes tiek moterys, tiek vyrai gali turėti keletą pertvarų išsidėstymo būdų (Almeida et al.), tačiau celiulito vietose dominuoja statmenos pertvaros.
Vyrų pertvarų išsidėstymas: XXXXX
Moterų pertvarų išsidėstymas |_|_|_|_|
Rosenbaum et al. teigė, kad jungiamojo audinio struktūra paveiktose ir nepaveiktose celiulito vietose nesiskiria, tad už celiulito atsiradimą atsakinga jungiamoje audinio kokybė. Tai reiškia, kad skiriasi pats jungiamasis audinys, jo elastingumas ir storis. Celiulito vietose jungiamasis audinys yra plonesnis, silpnesnis ir neelastingas (tad pertvaros laiko talpyklas vietoje, virš jų esantis jungiamasis audinys negali išlaikyti riebalų talpykloje, o neelastinga ir nestangri oda nesugeba prisitaikyti ir spausti riebalus žemyn), Kolageno skaidulų pradeda mažėti nuo 30 metų (Mirrashed et al.), todėl celiulito pasireiškimo tikimybė ir dydis auga su amžiumi. Vyrų bei celiulito neturinčių moterų skaidulinės pertvaros yra storesnės, nei moterų, su celiulitu (Mirashed et al., ). Moterys, kurių KMI yra aukštas turi plonesnį jungiamąjį audinį. Tuo tarpu moterų, kurių KMI yra žemas/normalus, celiulitas yra susijęs su pačiu riebaliniu audiniu. (Mirrashed et al.). Tiesa, kyla klausimas, ar negali būti, jog esant didesniam KMI ir didesniam riebaliniam sluoksniui, jungiamasis audinys yra plonesnis dėl jo ištempimo, o ne įgimtų savybių.
- Kraujagyslių pakitimai
Riebalinis audinys turi kraujagysles. Kapiliarų (smulkiausių kraujagyslių) tinklas čia yra didesnis, nei odoje, o kraujagyslių sienelės plonesnės. Merlen et Curri teigia, kad celiulito atveju kraujagyslių sugebėjimas susitraukti ir atsipalaiduoti šiose vietose yra sutrikęs, dėl ko pakinta skysčių mainai. Atsiranda kraujo sąstovis, kraujo plazma skverbiasi pro kraujagyslių sieneles į audinius, atsiranda patinimas, kuris skatina sklerotinius procesus, kurie dar labiau sunkina susikaupusių skysčių pašalinimą bei skatina uždegimą (Ryan et Curri).
- Hormonai ir uždegimas
Kiaušidžių išskiriami hormonai turi daugybę funkcijų. Viena iš jų- įtaka kolageno vientisumui bei riebalų pasiskirstymui ir kaupimui. Hormoninis aktyvumas sukelia uždegimą susijusį su menstruaciniu ciklu, kuris sukelia odos kolageno pažeidimą. Dėl to oda tampa lengviau įtraukiama poodžio. Draelos teigia, kad pokyčiai, kuriuos menstruacinio ciklo metu patiria gimdos gleivinė, yra reguliuojami fermentų, tokių kaip kolagenazė ir gelatinazė, kad sukeltų kraujavimą (gimdos gleivinės paviršinio sluoksnio atsisluoksniavimą). Šios kolagenazės pažeidžia kolageną, tačiau jų poveikis yra ne tik gimdoje, bet ir odoje. Gelatinazė B susijusi su padidėjusiu kiekiu limfocitų, makrofagų ir eosinfilų, kurie skatina uždegimą, padidina vandens kiekį audiniuose ir pablogina celiulito vaizdą. Šiems dalykams kartojantis su kiekvienu menstruaciniu ciklu, atsiranda lėtinis uždegimas, kuris sukelia nuolatinį kolageno pažeidimą. Oda susilpninama, todėl lengviau prasiskverbia riebalinio audinio išsikišimai. Tad celiulitas yra ne riebalinio, o jungiamojo audinio „sutrikimas“. Tačiau autorius teigia, kad celiulitas atsiranda dėl normalių hormoninių procesų ir nėra liga.
- Genetika
Naujausia celiulito atsiradimo teorija- genetinė. Emanuele atliko tyrimus, kur rado tam tikrus genų pakitimus, būdingus moterims, turinčioms celiulito.
– Angiotenziną konvertuojančio fermento pakitimai. Moterims, kurios turi AKF D alelį, yra padidėjusi celiulito rizika, nes padidėja angiotenzino II produkcija poodiniame riebaliniame audinyje. Tai skatina kraujotakos sutrikimus, riebalų ląstelių didėjimą. Dėl to riebaliniame audinyje pradeda trūkti deguonies, jis randėja ir prasideda uždegimas. Viena iš pakitimų priežasčių gali būti rūkymas (kuris gali keisti geno išraišką) (Stavroulaki et Pramantiotis).
– HIF1A T alelio mutacija liesoms moterims sumažina randėjimo ir uždegiminį procesą ir dėl to joms pasireiškia mažiau celiulito.
– Adiponektino mRNR išraiška poodiniame moterų, turinčių celiulito, sėdmenų riebaliniame audinyje yra smarkiai sumažėjusi. Adiponektino (hormonas, reguliuojantis riebalų skaidymą ir gliukozės lygį) vietinis sumažėjimas sukelia kraujotakos sutrikimus, vietinių priešuždegiminių procesų slopinimą bei mažina randėjimą slopinantį adiponektino poveikį.
Celiulito funkcija
Dalis autorių mano, kad celiulito funkcija yra saugios ir sunkiai suardomos riebalų atsargos. Moterims riebalinis sluoksnis yra itin svarbus tinkamam hormonų balansui, o šis, savo ruožtu, skatina riebalinio sluoksnio išlaikymą ir kaupimąsi tam tikrose vietose (šlaunys, sėdmenys, apatinė pilvo dalis). Emanuele iškėlė teoriją, kad riebalų susikaupimas ir celiulitas sėdmenyse bei šlaunyse gali turėti apsauginę funkciją nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Jo teigimu, šių riebalų kiekis yra atvirkščiai proporcingas kraujagyslių sienelių neelastingumui. Tai gali būti susiję su tuo, kad riebalai šiose vietose ilgam „įkalina“ riebalų rūgštis, tuo tarpu pilviniai riebalai daugiau reguliuoja trumpalaikius riebalų pokyčius. Ši savybė gali apsaugoti nuo riebalų „nusėdimo“ kepenyse, kasoje, raumenyse. Tai daro teigiamą įtaką gliukozės kiekio kraujyje reguliavimui ir jautrumui insulinui, sumažina oksidacinį stresą bei lipotoksinį stresą, kurie gali pažeisti kraujagyslių sieneles. Taip galima kelti hipotezę, kad celiulito regionai yra energijos homeostazės ir jautrumo insulinui reguliavimo dalis.
Celiulito dydžio nustatymas
Yra keletas problemų susijusių su anticeliulitinių produktų efektyvumo vertinimu, Viena didžiausių problemų, tai celiulito kiekio nustatytmas, nes tyrimai dažnai naudoja skirtingas metodikas ir netiesioginį celiulito dydžio matavimą (Luebberding et al.). Dažniausiai naudojami šlaunų apimties matavimas, kaliperiai, magnetinis rezonansas, rentgenas neturi patikimumo įrodymų. Neaiškus ir kraujotakos ar kraujagyslių tinklo tyrimo metodų (Doplerio, termografijos) tinkamumas matuojant anticeliulitinių priemonių veiksmingumą. Nesant aiškių įrodymų, jog yra naudojamų parametrų ir celiulito dydžio priežastinis ryšys, šių metodų naudojimas lieka spekuliacinis (Luebberding et al.).
Hexsel et al sukūrė celiulito sunkumo skalę (Cellulite Severity Scale- CSS), kuri yra naujas klinikinio ištyrimo ir atsako į gydymą vertinimo standartas. Ši skalė vertina „įdubimų“ kiekį, jų gylį, matomų pažeidimų klinikinį vaizdą, odos glebnumą, celiulito laipsnį. Nepaisant to, kad ši skalė kliniškai patvirtinta ir prie jos pridedamos nuotraukos, tačiau vis tiek ji yra gana subjektyvi, be to padaryti standartizuotas nuotraukas yra labai sunku (dėl apšvietimo, pozos ir panašiai).
„Gydymo“ metodai
Nors celiulitas nėra liga tikrąja to žodžio prasme ir nėra veiksmingo jos gydymo būdo, tačiau yra sukurta daugybė metodų jam „naikinti“. Lazerio, šviesos, garso bangų terapija, kremai, masažas, įvyniojimai, sporto programos, papildai su daugybe ingridientų, kurių nežinia kurie turėtų būti veiksmingi. Taip pat yra ir drastiškų metodų, tokių kaip įpjovimai ir kolagenazės injekcijos, kurie skirti pertvarų suardymui.
Luebberding et al. tyrimų apžvalgoje, mokslininkai nerado aiškių kurio nors metodo veiksmingumo įrodymų. Šioks toks statistiškai reikšmingas veiksmingumas buvo tik taikant audiobangų ir 1440nm minimaliai invazinio lazerio procedūras. Bet tie tyrimai neturėjo kontrolinės grupės. Be to dauguma studijų nenaudojo validuotos celiulito įvertinimo skalės bei turėjo mažas tiriamųjų imtis. Emanuele taip pat pridėjo, kad prieš naikinant celiulitą ir ardant pertvaras, reikia atlikti tyrimus, kurie įrodytų, jog toks kišimasis nepablogina ilgalaikės sveikatos būklės (pavyzdžiui širdies ir kraujagyslių ligų rizikos padidėjimas, dėl „išlaisvintų“ trigliceridų).
Remiantis molekuliniu mechanizmu, svarbu pagerinti celiulito vietos kraujotaką (Emanuele). Vienas iš būdų- fiziniai pratimai (Stallknecht et al.). Ar tam yra daug įrodymų? Keletas, bet daug mažiau, nei įrodymų, kad vietinis riebalinio sluoksnio ar celiulito mažinimas neegzistuoja. To priežastis- riebalai riebalų ląstelėse egzistuoja trigliceridų pavidalu. Raumenų ląstelės negali tiesiogiai panaudoti riebalų esančių virš jų. Trigliceridai prieš tai turi būti paversti gliceroliu ir laisvosiomis riebalų rūgštimis, kurios gali patekti į kraujotaką. Tad riebalai dirbančiam raumeniu gali ateiti iš bet kurios kūno vietos.
Polifenoliai slopina HIF1A riebaliniame audinyje (Emanuele), tad daržovių ir vaisių vartojimas, teoriškai, gali būti kažkiek veiksmingas.
Ar sportas sumažins celiulitą?
Mažai straipsnių, teigiančių, kad sportas ir juo labiau pratimai tik problematinei zonai, gali sumažinti celiulito kiekį. Žiūrint iš fiziologinės pusės, celiulitas yra riebalų sankaupos, tad, teoriškai, mažinant bendrą riebalinę masę ir didinant raumeninę, galima sumažinti jo ryškumą.
Yra rasta sąsaja tarp celiulito dydžio ir svorio, KMI, šlaunų apimties, riebalinio sluoksnio dydžio paveiktoje vietoje ir poodžio-odos sąsajos. Smalls et al., savo tyrime su mažiau nei 30 moterų, rado, kad svorio sumažinimas sumažina ne tik riebalinę masę ir šlaunų apimtį, bet ir celiulito dydį, odos tankumą, padidina jos elastingumą. Tačiau daliai moterų svorio numetimas gali pabloginti celiulito vaizdą. Taip pat gali būti, kad pačių įdubimų gylis numetus svorio nepasikeis ir bus nuolatinis, nepaisant riebalinės masės.
Išvados
Apibendrinant: kol kas mokslas rodo, kad celiulitas yra natūrali moters anatomijos ir fiziologijos dalis, nėra ilgam reikšmingai celiulitą sumažinančių priemonių bei nėra įrodymų, kad jo sumažinimas yra naudingas (o ne žalingas) sveikatai. Mano išvada kol kas yra tokia: rimtai pagalvokite prieš švaistydami pinigus ir laiką procedūroms ir žmonėms, kurie teigia, kad jų metodai veiksmingi. Ar fiziniai pratimai ir dieta jums gali padėti? Gal, nes sumažės riebalinė masė, bet kad visiškai išnyks celiulitas yra mažai tikėtina. Visgi mano anticeliulitinės priemonės būtų gausus daržovių vartojimas ir fizinė veikla, nes net jei nesumažės celiulito kiekis, tai bent pagerės visa kita sveikatos būklė, sumažės riebalinis sluoksnis, pagerės glikemijos kontrolė ir daugybė kitų organizmo funkcijų bei nenukentės piniginė.
Sėkmės!
Šaltiniai:
Almeida MDLC, Serrano CS, Roldán JR, Rejano JJ. Cellulite’s aetiology: a review. Journal of the European Academy of Dermatology and Venereology. 2012Mar;27(3):273–8.
Curri SB, Merlen JF. Microvascular disorders of adipose tissue. J Mal
Vasc 1986; 11: 303–309
Emanuele E. Cellulite: Advances in treatment: Facts and controversies. Clinics in Dermatology. 2013;31(6):725–30.
Hexsel D, Dal’Forno T, Hexsel C. A validated photonumeric cellulite severity scale. Journal of the European Academy of Dermatology and Venereology. 2009;23(5):523–8.
Luebberding S, Krueger N, Sadick NS. Cellulite: An Evidence-Based Review. American Journal of Clinical Dermatology. 2015May;16(4):243–56.
Mirrashed F, Sharp JC, Krause V et al. Pilot study of dermal
and subcutaneous fat structures by MRI in individuals who differ
in gender, BMI, and cellulite grading. Skin Res Technol 2004; 10:
161–168.
Pierard GE, Nizet JL, Pierard-Franchimont C. Cellulite: from standing
fat herniation to hypodermal stretch marks. Am J Dermatopathol
2000; 22: 34–37
Merlen JF, Curri SB. Anatomico-pathological causes of cellulite. J Mal
Vasc 1984; 9(Suppl. A): 53–54.
Ramírez-Campillo R, Andrade DC, Campos-Jara C, Henríquez-Olguín C, Alvarez-Lepín C, Izquierdo M. Regional Fat Changes Induced by Localized Muscle Endurance Resistance Training. Journal of Strength and Conditioning Research. 2013;27(8):2219–24.
Rosenbaum M, Prieto V, Hellmer J et al. An exploratory investigation
of the morphology and biochemistry of cellulite. Plast Reconstr Surg
1998; 101: 1934–1939.
Rossi AM, Katz BE. A Modern Approach to the Treatment of Cellulite. Dermatologic Clinics. 2014;32(1):51–9.
Stallknecht B, Dela F, Helge JW. Are blood flow and lipolysis in subcutaneous adipose tissue influenced by contractions in adjacent muscles in humans? American Journal of Physiology-Endocrinology and Metabolism. 2007;292(2).
DoFit 